vilkutas

vilkùtas sm. (2) LKGI284, Auk žr. vilkutis 1: Prienų miške nušovė senį vilką ir vilkùtą Brš. Kap užstaugia [tėvelis], tai jau vilkùtai atsisako (atsiliepia) DrskŽ. Nemožna eit žiūrėt tenaka, kur ana (vilkė) būma sa tomi vilkùtami Zt.